Šiandien viena tų nuostabių
dienų. Na žinot, kai net nesuvoki, kam turi būti dėkingas, kad pasaulis
šiandieną tau taip šypsosi. Viskas atrodo maždaug taip: danguje saules piešia
geltonas kukulis, paukščiai kalbasi apie kažką, ko dar man nepavyksta suprasti,
štai iš už kampo brome parūkusios atgal į mokyklą traukia 15metės, atlapotais
paltais (juk taip šilta!),
vidury miesto pusamžis vyriškis vedžioja gelsvą šunį, veislės neatpažįstu,
panašu į 1/15 rotveilerio, 8/15 auksaspalvio retriverio, 2/15 dobermano,
likusias dalis lengviau būtų atpažinti labiau įgudusiai akiai. Žinoma, vyksta visko
kur kas daugiau, bet pasakau tiek, kiek vienu metu galiu aprėpti, nes jeigu
papasakočiau daugiau dalykų, tai 15metės jau būtų seniai mokyklos viduje,
galbūt pakeliui į valgyklą nusipirkti dešrainių su česnakiniu padažu, tad mano
ankstesnis pastebėjimas būtų stipri fakto klaida. Ką aš veikiu? Na atrodo, kad
nelabai ką. Turbūt panašiausia tai yra į bėgimą nuo savų minčių, kurios šiuo
metu man kelia per daug pamąstymų, kartais streso, nemigos naktų, apetito ar
sotumo jausmo neturėjimo (kur kas dažnesnė situacija). Tad sėdžiu čia, miesto
centre esančioje kepyklėlėje (ach tipiška aš) ant dar šviežiai į lauką išneštų
krėslų ir stebiu aplinką bandydama prislopinti galvoje besiginčijančius balsus
(Na taip vadinu savo mintis, kurios viena kitai prieštarauja, nieko bendra su kokiu
nors stipriu psichologiniu sutrikimu). Girdžiu klausimą kitoje lapo pusėje „Tai
kuo ši diena tokia nuostabi?“ Taip ir maniau, kad paklausit. Nežinau. Tiesiog.
Yra tokių dienų, kai siela dainuoja. Na nepaisant visko, kas vyksta negero,
atrodo mintys atsipalaiduoja ir leidžiasi į pasivaikščiojimą už gimtosios
galvos ribų.
Ilgai bandžiau sugalvoti VIENĄ
žodį apibrėžiantį dalykus, kurie mane kamuoja. Atlikus keletą statistinių
palyginimų, nusprendžiau, kad arčiausiai tiesos yra žodis „neapsisprendimas“ .
Taip, tai nėra pasaulinio lygio tragedija, dažnai neapsisprendžia žmonės
turintys per gerą gyvenimą (ne kiekvienas turi iš ko rinktis), bet manau, kad
ir kaip tokia situacija iš šono gali pasirodyti visiškai nekaltai, tačiau
tinkamai nesuvaldyta gali nuvesti prie kažko panašaus yra didelį uraganą, kuris
sukėlė cunamį, po kurio išsiveržė ugnikalnis ir dėl to sukilus pelenų debesims
nukrito trys lėktuvai skraidinę apie 200 keleivių. Būtent dėl to jaučiu pareigą
prieš save pačią nepalikti visko „išsispręsti savaime“. Nepaisant to, kad
suvokiu padėties rimtumą, dar kažkiek atsižvelgdama į savo pomėgį viską
persūdyti (netiesiogine to žodžio prasme, šiaip vartoju labai mažai druskos),
šią dieną, kai širdis pati savaime dainuoja, nusprendžiu sprendimų priėmimo
procesus atidėti kitai dienai.
Pakylu nuo krėslo, ant kurio
praleidau daugiau laiko, nei pati galvojau (tos nuostabios dienos turi ypatybę
greičiau pasibaigti) ir pasuku į dešinę, gilyn į miesto glūdumą. Žmonės labai
gražūs. Manau, kad taip pat jaučiasi laimingi, nepaisant to, kas juos slegia.
Saulė nebuvo pasirodžiusi jau labai ilgą laiką, todėl net neabejoju, kad būtent
ji taip visus ir veikia. Mes nesame viena tų tautų, kurios šypsosi tiek, kad
dienos pabaigoje lūpos ir lieka įsitaisiusios toje pačioje pozicijoje. Tačiau
užtenka pamatyti, kad veiduose nėra streso ir sklinda savotiškas pasitenkinimas
ir šiluma ir tada pasijaučiu dar geriau. Na žinot, kai aplinka įtraukia,
nesvarbu, koks esi stiprus jai atsispirti, bet visi mes kažkiek leidžiame jai
mus valdyti, ar pasiekti bent mažą lopinėlį minčių. Taip aš leidžiu visam
gėriui išplisti po visas ląsteles ir organus, kuriems greičiausiai po žiemos
trūksta vitaminų, tad nors kaip galiu juos palepinti. Nesutinku nei vieno
pažįstamo. Dažniausiai būna priešingai, kai išlekiu kažkur trumpam, patingėjusi
išsiplauti galvą ir bent pateplioti blakstienas juodai. Tada išgirstu klausimus
ar sergu, kodėl verkiau, kas atsitiko... Sutrypiami paskutiniai pasitikėjimo
savimi lašeliai. O šiandieną, atrodau gana gerai, prie pavasario prisiderinau tikrai
ryškiai, jaučiu poreikį bendrauti ir pasidalinti savo džiaugsmu dėl nuostabios
dienos, tačiau visi mano pažįstami, tupi kampuose susislapstę ir laukia, kada
aš jausiuosi ir atrodysiu siaubingai. O kodėl negaliu užkalbinti bet ko? NES
NIEKADA TAIP NESIELGI, GUDRUOLE, IR NEŽINOTUM KAIP PRADĖTI?? Nežinau, iš
tikrųjų. Reikia tokios situacijos, iš kurios, nesėkmės atveju, būtų lengviausia
pasitraukti. Sugalvoju tiesiog prieiti prie mane sudominusio žmogaus, sėdinčio
alėjoje ant suoliuko (na tikrai nebus mirtinai užsiėmęs), pradėti su juo
kalbėti lyg niekur nieko, tada jeigu jis paklaustų ar mes pažįstami, pasakyti „Taip,
buvom vieną kartą bendrų draugų gimtadienyje“ žinoma, po to sektų klausimas „Kokių
draugų?“, bet dėkui dėsniui, kuomet kažkas būna „ant bangos“, šiuo atveju
vardai, manau visi turime bent po vieną pažįstamą Ievą, ar Rasą, Mantą, Tomą,
Tadą, o jei nepamename, kad buvome tokiame gimtadienyje, tai gali reikšti, kad
jis buvo tikrai geras. Na man šiuo metu, ši situacija atrodo būtent tokia,
kokią ir norėjau sukurti-saugi. Nusprendžiu ja ir naudotis. Gėriuosi, kokia
puiki strategė aš esu. Žygiuoju alėja jausdama nemenką jaudulį, bet žinot, tą
labai labai malonų, kažkuo panašus jausmas į nusičiaudėjimo: iš pradžių būna nesmagu,
bet po to, ateina didelis ir malonus palengvėjimas. Na nėra dar taip šilta, kad
ant suoliukų būtų tiek žmonių, kiek maniau, kad bus. Tiksliau ant suoliukų nėra
nieko, išskyrus maistą, kurį kažkada suvirškino balandžiai. Atsidūrusi beveik
pabaigoje neįtikėtinai ilgos suoliukų eilės, pamatau sėdinčią senyvo amžiaus
moterį su šuniuku, šuniukas irgi matyt senas ir dar su atsikišusiais apatiniais
dantimis, sugalvoju, kad reikėtų užkalbinti ją, juk močiutėms nereikia, kad
pašnekovas būtų būtinai pažįstamas, ne vieną gyvenimo istoriją taip išklausiau
sėdėdama eilėje poliklinikoje, ar laukdama prie kasos, kurioj dirba dar tik
apmokoma kasininkė.
-
Kokia
graži diena, tiesa? – pasakau labai pasitikėdama savimi (jaučiuosi visiška
močiučių žinovė)
-
Aha,
va saulė jau išlindo, tai išėjau į lauką, truputį pasidžiaugt, jau taip ilgai,
taip ilgai šviesios dienos nebuvo matyti, gyvenu viena, nei vaikai, nei anūkai
neaplanko, reikia jiems manęs, tik kai trūksta pinigų, anūkai prieš savo
gimtadienius atvažiuoja, tai tuoj bus vienos balandį… Jei ne Bartas (manau,
kalba apie šunį), tai išvis į lauką neišeičiau, o jis vis trypt pradeda prie
durų, jau kai tuštintis nori (tikrai apie šunį). Tada išeinam, aplink namą porą
ratų, bet dabar kaimynė pradėjo pykt, kad va, sniegas nutirpo ir visur kakučių
pilna, kad niekad nematė manęs surenkančios, ką Bartas palieka. Aš tai sena, va
vos paeinu, tai kaip man susilenkt viską paimt? Ar tai ji pati negali paimt,
jeigu mato, kad guli? Jauna buvau, jei pamatau šiukšlę kur ant tako gulint,
visada paimdavau, išmesdavau į šiukšlinę, jei arti jos nebūdavo, įsidėdavau į
ridikulį ir nusinešdavau. Tai rado bėdą matai (pradedu jaust, kad aš susiradau
bėdą, nes matau ji daug istorijų pasiruošus). O ko tu lūpas tiek
prisimaliavojus? Taigi jaunystė puošia, nesuprantu, ko tos mergaitės dažosi ir
kam čia gražu. O kadrų vis tiek neturi, mano anūkės irgi, prisipiešia,
išsirengia, o verkia ir verkia, kad vienos. Kažką ne taip darot, vadinasi,
darykit viską kitaip.
Maždaug nuo čia pradėjau nesiklausyti ir kurti
planą, kaip mandagiai, neįžeidžiant šios kartais mielos, kartais viskuo
pasipiktinusios močiulytės, atsistoti ir nueiti savais keliais.
To be continued.
